Lietuvos vyskupams 2017-uosius paskelbus Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais, dizainerė Silvija Knezekytė sukūrė metų temą atspindintį plakatą ir plakato žinią perteikiantį logotipą.

Plakate pavaizduotas metų „kaltininkas“ – garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Esame įpratę fotografijose matyti savo hierarchus puošniais drabužiais ir pozuojančia veido išraiška. Tarp negausiai išlikusių Teofiliaus nuotraukų taip pat galima atrasti jo hierarchinės povyzos atvaizdų, tačiau jie nėra dominuojantys. Ilgus metus trukęs įkalinimas, persekiojimas ir trukdymas eiti ganytojo pareigas suformavo tvirtą charakterį, užgrūdino valią ir sustiprino tikėjimą galutine Dievo pergale.

Dailininkė pasirinko apie 1955 m. Potmos (Mordovija) invalidų namuose darytą nuotrauką, kuri giliausiu būdu išreiškia garbingojo Teofiliaus kaip Bažnyčios pripažinto kankinio dvasią. Prieš fotoaparatą jis visiškai nesistengia pozuoti, nesirūpina ištiesinti sudribusį ir jam per didelį švarką, pasitaisyti atsikišusį marškinių kraštelį, o šypsena užmaskuoti griežto režimo lageriuose išvarginto veido raukšlių. Mąslus žvilgsnis nenukreiptas į objektyvą, bet žvelgia į tolį. Šią laikyseną psalmininkas taip apibūdina: „Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba? Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę“ (Ps 121, 1–2). Teofiliaus žvilgsnis ieško ir tikisi pagalbos ne tiek iš žmonių, kiek iš paties Dievo. Nuodėmės apakinti žmonės jį kiek įmanydami skriaudė, bet Dievas guodė.

Plakato pilkšvame fone išryškėja kryžius, iš kurio visomis kryptimis sklinda šviesūs spinduliai, stiliumi primenantys tradicinių lietuviškų kryžių-saulučių dvasią. Šviesi, baltai geltona kryžiaus spalva simbolizuoja galutinę Kristaus pergalę, o subtiliai skaidantys pilką spalvą spinduliai neleidžia įsivyrauti tam, ką mes pavadintume pilka ir varginančia kasdienybe. Jos garbingasis kankinys Teofilius turėjo labai daug, bet maldos akimirkos jam tapdavo vilties spinduliais. Juk „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5).

Plakato centre matome link Teofiliaus palinkusią Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, itin daug reiškusią jo dvasingumui. Vos trejų metų būdamas neteko motinos, kuri mirdama visą savo šeimą pavedė Švč. Jėzaus Širdies globai. Kaip Apvaizdos rūpestį Teofilius priima ir tai, kad jam, jau kunigui, teko darbuotis keliose Švč. Jėzaus Širdies titulo bažnyčiose (Bikavoje ir Peterburge). Grįžęs į tėvynę jis rėmė idėją paaukoti Lietuvą Švč. Jėzaus Širdžiai, kad mūsų šalis būtų ne tik Marijos žemė, bet ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tauta. Toks paaukojimas įvyko Pirmajame Lietuvos eucharistiniame kongrese (1934 m.).
Nors Jėzaus Širdies pavaizdavime randame tradicinių ikonografinių ženklų (perverta širdis su kryželiu viršuje), tačiau Viešpaties meilės žmonijai simbolio autorė nesistengė kokiu nors būdu išgražinti ar papuošti. Paprastumas čia vaidina lemiamą rolę, nes ir Teofiliaus malda lageriuose buvo paprasta: sudedamas medinis kryžius, ranka rašyta maldaknygė, iš duonos nulipdytas rožinio vėrinys, iš razinų pagamintas „vynas“ Eucharistijai... Švč. Jėzaus Širdis apraizgyta ne tradiciniu erškėčių vainiku, bet spygliuota viela, kuri nusidriekia iki pat plakato kraštų, pridengdama ir kryžių. Teofilius daug metų matė aplink save spygliuotą vielą, o kai nematė, tai jautė sekimą, pokalbių klausymąsi, laiškų cenzūrą... Visa tai vyko iš neapykantos tikėjimui, kuriuo gyveno garbingasis kankinys Teofilius.

Apaštalas Paulius rašė: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26), su juo kenčia visa Bažnyčia – Kristaus Kūnas. Arkivyskupo Teofiliaus kančia buvo suvienyta su Kristaus kentėjimais, o iš meilės mums perverta Viešpaties širdis buvo Teofiliaus stiprybės šaltinis. Kančia nėra savitikslė, bet per kryžių veda į prisikėlimą – „Per kryžių į žvaigždes!“

Žvelgdami į Teofiliaus metų ikonografiją pamąstykime apie tai, kas mums yra tie pančiai, neleidžiantys gyventi Dievo vaikų laisvėje. Palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Teofilius savo užtarimu trokšta padėti kiekvienam, siekiančiam išsivadavimo iš egoizmo, netvarkingų įpročių, vidinių kalėjimų... Jis parodė, kad net ir tikrame kalėjime būnant galima išlikti laisvam – „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Mons. dr. Algirdas Jurevičius